kebežis

kebẽžis sm. (2) 1. žemas, nususęs medelis, krūmas: Tokioj žemėj tik kebẽžiai teaugs Sv. Kas iš tokių kebežių, kad ir prikermėtų pilni laukai? Jž. Galima gauti pigiai kebežių: retina mišką Pnm. Visus karklus ir kebežius kerta Pnm. 2. scom. Šv kas nesveikomis kojomis.